R. Balčiauskas dirbina skrynias tik iš ąžuolo, jų nedažo, nepaišo ant jų gėlių ir balandžių, rašo „Šiaulių kraštas“.
„Didžiausias skrynių papuošalas — pats medis, — sako meistras. — Dažytos, raštais puoštos skrynios turėtų būti autentiškos, būdingos žemaičiams ar aukštaičiams.“
Daugiau nei dešimt metų dekoratyvių medinių dirbinių gamyba užsiimantis tautodailininkas pradžioje dirbino suoliukus, įvairius baldus, druskines, cukrines, šaukštus, duonines ir kitokias interjero bei buities smulkmenas.
Pirmąją skrynią prieš keletą metų R. Balčiauskas padarė moteriai iš Panevėžio jos pačios prašymu. „Pasikeitėme telefono numeriais, ir moteris beveik metus mums skambino, prašydama didelės skrynios. Tai buvo impulsas imtis naujo dirbinio“, - prisimena J. Balčiauskienė.
Ventiškis skryniadirbys pagamino panevėžietei didelę skrynią iš storų ąžuolo lentų su gaubtu antvožu, špagato rankenomis. Be didelių brangių iš storų lentų padirbintų skrynių, gaminamos ir mažesnės, supintos iš ąžuolinio medžio atraižų, kurios nebrangiai perkamos iš baldų įmonės, kaip gamybos atliekos. Tai perpus pigesnis variantas, rašo „Šiaulių kraštas“.
„Vieni žmonės sako į skrynią dėsią patalynę, kiti — rankšluosčius, treti — vaikų žaislus“ — pasakoja R. Balčiauskas.