Tai šaltai norvegiškas interjeras, tiesiog sugluminantis savo paprastumu. Tačiau paprastumas yra apgaulingas. Interjero detalės yra tikslios ir griaunančios minties šablonus apie daiktų paskirtį mus supančioje aplinkoje. Tai kaip gyvenimas dabartiniame laike: jei esi miško pievelėje, neieškosi kėdės atsisėsti.
Žaidimas prasideda jau prieškambario interjere. Metalinės spintelės rūbams, panašu, kad spintelės kažkur tai kitur leido savo laiką, prieš apsigyvenandamos šiame prieškambaryje. Sena ritė su virvės apvijomis, kodėl gi neatsisėdus ant jos, nors tai ir ne kėdė, ir ne suoliukas.
Interjero sprendimai stebina savo funkcionalumu. Interjero dizaino detalės pateikiamos pačioje netikėčiausioje, bet ir tinkamiausioje vietoje. Mobilus stalas, sukonstruotas prie seno padėklo pritvirtinus ratukus: taip ir jaučiu druskos prisigėrusio medžio kvapą, girdžiu aplink namus bešlamščiančius žolę elnius ar briedį, matau tirpstančią ryto rasą ant vėjo taršomų ąžuolo šakų.
Baldai, interjero detalės įgauna dar vieną savybę – savo amžių. Keik laiko aš jau egzistuoju? Kiek ilgai aš dar egzistuosiu, o tu?
Tiesiog identiškas sausos medžio šakelės formų ir spintelės ornamentų derinys. Du viename.
Stiklinė, metalinis šviestuvas, pritvirtintas ant pintų medžio vytelių krepšio, baltai dažytas staliukas, plastikinė kėdė, drobiniai lovos užtiesalai, baltų sienų ir medinių grindų glėbyje. Ar gali būti daugiau- puikiai-nesuderinančiai-derančių daiktų?
Bangų atneštas lentgalis, laikantis dekoratyvinę žvakę, kaip senukas, blizgančioje ir jaunumu dvelkiančioje vonioje, galinėjasi, kas geresnis, kas gudresnis?
Padėklai, varijuodami savo funkcijomis interjere, bet jau jokiu būdu nebegrįždami į savo ikišiolinio gyvenimo kokybę, kaip pilnateisiai namų gyventojai, žingsniuoja, apsistodami beveik ties kiekviena namų erdve.
