– Ką patartumėte žmogui gerai apgalvoti prieš pradedant statyti namą? Įsivaizduokime, kad namas reikalingas keturių asmenų šeimai, kurioje du suaugusieji ir du vaikai. Šeimos pajamos – didesnės nei vidutinės.
– Namo dydis – 150–250 kv. m, priklausomai nuo šeimos poreikių ir galimybių. Garažo siūlyčiau atsisakyti ir statyti stoginę automobiliams, sujungtą su sodo sandėliuku. Dėl baseinų, biliardinių ir alaus rūsių irgi siūlyčiau labai rimtai pagalvoti, nes visa tai jau seniai gali pasiūlyti Kauno miestas. Apskritai šeimos namas tuo labiau džiugina, kuo trumpesnis skolų sąrašas būna per įkurtuves.
– Kelių aukštų?
– Priklausomai nuo sklypo dydžio ir kvartalo užstatymo pobūdžio, reikėtų apsispręsti ir dėl namo aukštingumo. Mano manymu, gyventi viename aukšte – pasaka.
– Didžioji ir opioji dilema – kokį pasirinkti namo šildymą?
– Geoterminiam šildymui ir saulės baterijoms teikčiau prioritetą. Ypač šiais laikais, kai dujinio kaimyno išdykavimai tampa vis sunkiau prognozuojami.
– Ar to jau pakanka ir galima belstis į architekto duris, kuris svajonę perkels ant popieriaus?
– Reikėtų būtinai pasitarti šeimoje dėl namo išvaizdos, stilistikos, įvaizdžio. Kartais žmonės turi labai tvirtą architektūrinę gyvenimo svajonę. Kartais – įsimylėję keletą namelių įvairiose pasaulio platumose, kuriuos svajoja suporuoti ir nustebinti Kauną nauja architektūrine veisle. Labai retais atvejais šeima būna apsisprendusi dėl bendrų stilistinių dalykų, dėl bendro būsimo namo charakterio ir atitinkamai pasirenka architektą. Pirmuoju atveju privalu susirasti architektą, besispecializuojantį konkrečios gyvenimo svajonės architektūroje. Antruoju atveju tikras architektas nėra būtinas – pakanka projekto derinimo paslaugos teikėjo.
– Koks, jūsų manymu, galėtų būti patogus ir funkcionalus namas? Kaip patartumėte žmogui tai įgyvendinti?
– Papasakoti apie namą nėra paprasta. Tam labiau tinka grafinė kalba – brėžiniai, piešiniai, maketai. Šiuo atveju gal pakaktų laikytis paprastų ir patikrintų gyvenamosios statybos principų ir nesistengti ko nors išrasti bei nustebinti. Šeimos gyvenamasis namas nėra išradimų žanras. Nereikėtų pasiduoti blizgančių žurnalų eskaluojamai holivudinių vilų kosminei hipnozei. Palikime tai zvonkėms.
– Pastaruoju metu dažna frazė – harmoninga aplinka. Ar tai tik madinga frazė, ar žmonės iš tiesų turėtų siekti harmonijos statydami namą?
– Be jokios abejonės, harmoninga gyvenamoji aplinka yra būtina harmoningos gyvensenos sąlyga. Tačiau tai su labai retomis išimtimis profesionalių architektų teritorija. Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad net ir ne visiems architektams sekasi organizuoti darnią, harmoningą aplinką, nes mūsų tradicijos sovietmečiu išbarstytos, o aukštosios mokyklos dabar rengia architektus, labiau orientuotus į solinį dominavimą, o ne į harmonijos paieškas. Pastato darna su aplinka ar interjero darna su eksterjeru – vis dar retas reiškinys Lietuvoje.
– Ar būtina ir kodėl būtina konsultuotis su architektu? Kokių subtilybių dažniausiai neįvertina namą planuojantis statyti žmogus?
– Civilizacijos raida, kaip pastebime, srūva tokia kryptimi, kai vis daugiau darbų nebeatliekame patys, o samdome profesionalus, turinčius atitinkamų įgūdžių ir patirties. Vis rečiau turbūt patys ardome savo mersedesų variklius ar traukiame dantis prisirišę šilkiniu siūlu prie durų rankenos. Namo statyba, logiškai mąstant, taip pat nėra jokia išimtis. Todėl svarbiausią statybos etapą – namo projektavimą, jo funkcinę ir tūrinę sąrangą, išvaizdą ir stilistiką yra protinga patikėti tos srities profesionalui, architektui. Apsispręsti šiuo atveju padės pati paprasčiausia aritmetika: tas pats skaičius plytų gali būti sumūrytas tiek į gražų ir patogų rūmą, tiek į atgrasų ir bevertį tvarinį, kurių pilnos Lietuvos garliavos. Nelikvidus, greitai senstantis nekilnojamasis turtas – vienas dažniausių savadarbės architektūros vaikų.
Nuotr. Evaldo Virkečio
